Sveiki, pirmąjį šio blogo įrašą norėčiau skirti vienam mėgstamam mano rašytojui, Mantui Gimžauskui. Manyčiau, jog ši asmenybė buvo neeilinė figūra visoje lietuvių literatūros istorijoje. Deja, turiu priverstas naudoti būtąjį laiką, nes šis menininkas atsisveikino su pasauliu du tūkstančiai septintųjų kovo vienuoliktąją
Vienintelis iš tikro padorus šio poeto kūrybos rinkinys yra praėjusių metų pabaigoje išleista knyga “Šamanas”, kurios apipavidalinimas tiesiog stulbinantis. Joje galima rasti visko, nuo kryžiažodžių iki receptų, ir visa tai poezijos rėmuose. Pritariu tai nuomonei, jog tikrai didelė šio leidinio vertės dalis slypi jo išvaizdoje. Pačios knygos turinys labai nevienalytis, įvairiapusiškas. Matyt dėl to, jo didelė dalis autoriaus kūrybos neišliko, o eilėraščiai į knygą buvo surankioti iš visų įmanomų šaltinių.
Nesu linkęs pritarti nuomonei, jog autoriaus tekstai nėra kokybiški. Žinoma, jų formą nėra visiškai išbaigta, žodynas taipogi ne per gausiausias, tačiau daugelis jo eilėraščių turi neikainojąmą savybę, jie gali pritraukti prie poezijos jauną, ja nesidomintį, skaitytoją. Mantas Gimžauskas nebijojo šnekamosios kalbos, keiksmažodžių, šiandienos aktualijų, drąsiai savo kūrinius panardino virtualiame pasaulyje, jungė praeitį su dabartimi, eksperimentavo. Visa tai ir dar daugiau sukūrė tik jam vienam būdingą, išskirtinį stilių. O tai, mano manymu, vienas esminių kokybės ženklų.
Jeigu kalbėtume ne apie bendrą jo kūrybą, o atskirus tekstus, tai vertėtų paminėti sėkmingai šioms dienoms adaptuotą meilės lyriką, eilėraščių ciklą, kosmosas ir l8pda=iai:
Kosmonauto hitas
Aš myliu tave mūsų kapsulėje 
Aš myliu tave nesvarumo vilkeliuose
Aš myliu tave poilsio modulyje
Aš myliu tave slinkdamas jungties tuneliu
Aš myliu tave dekompresijos šliuze
Aš myliu tave už borto
Aš myliu tave apsuptas vakuumo
Aš myliu tave atlekiant šiam asteroidui
Aš myliu tave purtomas šio smūgio
Aš myliu tave kai plyšta mano skafandras
Aš myliu tave ir molekulės sudrasko plaučius
Aš myliu tave gęstant šitiems žiburėliams
Aš myliu tave šalčiui tylant
Aš myliu tave giliausiame tamsos gale
O dabar - tiesiog šiaip…
Taipogi savo paprastumu ir įžvalga mane sužavėjo žmones nagrinėjantis eilėraštis Zoologijos sode, kurio pradžia skamba:
Zoologijos sode buvo, nelaimingą
mešką mačiau, grotos ją pisa
prižiūrėtojas pisa, ji linguoja
galva ir nervinasi, linguoja ir nervinasi
Tačiau kai kurie darbai net man, užkietėjusiam avangardo gerbėjui, pasirodė per daug keisti ir nesuprantami. Nepaisant to, manau, jog šio klaviatūros meistro įtaką Lietuva tikrai dar spės pajusti, spės pajusti augančių poetų kūryboje.
Keli stipresni rašytojo tekstai: katekizmas.group.lt/text/lietuviai/gimzauskas/00.html
Iš garsaus amerikiečių rašytojo ir girtuoklio aš išmokau daug, daug daugiau negu būčiau išmokęs iš milžiniškos gausybės vadovėlių. Tiksliau iš vieno jo kūrinio be galo juokingu pavadinimu: “Kam skambina varpai”. Šios knygos veiksmas vyksta Ispanijos pilietinio karo metu, partizanų būstinėje, ruošiantis susprogdinti strategiškai svarbų tiltą, joje rutuliojantis meilės ir neapykantos dramoms. Tačiau visai ne apie partizaninį karą ši istorija, visai ne apie tilto sprogdinimą, meilės ar neapykantos dramas. Visi tie be galo tikroviški ir žmogiški herojai, jų gyvenimai tėra be galo gyva, tvinkčiojanti, pulsuojanti mėsa, gyslos ir jomis tekantis kraujas, visa tai dengianti oda, o kaulai, tai kas svarbiausia, atsispindi dar kūrinio pradžioje, epigrafe: Niekados neklausk kam skambina varpai, nes jie skambina tau”. Paaiškinimas skambėtų maždaug taip: “Džiaukis šiandieną, nes rytojaus gali ir nebūti”. Štai ką aš iš jo išmokau, štai apie ką rašė Hemingvėjus.
