Didžiausias pasaulyje

Annete Edwards užsiima stambiais reikalais. Smulkmė šiai moteriai iš Didžiosios Britanijos ne prie širdies. Vorčesteryje apsistojusi britė pasišovė išvesti gigantiškų triušių veislę, ir jai, tiesą sakant visai neblogai sekasi. Ji jau augina dvidešimt du kilogramus sveriančią ir ilgesnę nei metras Amy, bei šiek tiek mažesnį Roberto. Tai didžiausi savo veislės atstovai pasaulyje. Įdomu, kaip atrodytų jų palikuonis. Galbūt pasaulis greitai pamatys ir juos, nes gyvūnų šeimininkė pažadėjo artimiausiu metu pagerinti ir šį rekordą, užfiksuotą nuotraukoje.

Štai apie ką rašė Hemingvėjus.

Iš garsaus amerikiečių rašytojo ir girtuoklio aš išmokau daug, daug daugiau negu būčiau išmokęs iš milžiniškos gausybės vadovėlių. Tiksliau iš vieno jo kūrinio be galo juokingu pavadinimu: “Kam skambina varpai”. Šios knygos veiksmas vyksta Ispanijos pilietinio karo metu, partizanų būstinėje, ruošiantis susprogdinti strategiškai svarbų tiltą, joje rutuliojantis meilės ir neapykantos dramoms. Tačiau visai ne apie partizaninį karą ši istorija, visai ne apie tilto sprogdinimą, meilės ar neapykantos dramas. Visi tie be galo tikroviški ir žmogiški herojai, jų gyvenimai tėra be galo gyva, tvinkčiojanti, pulsuojanti mėsa, gyslos ir jomis tekantis kraujas, visa tai dengianti oda, o kaulai, tai kas svarbiausia, atsispindi dar kūrinio pradžioje, epigrafe: Niekados neklausk kam skambina varpai, nes jie skambina tau”. Paaiškinimas skambėtų maždaug taip: “Džiaukis šiandieną, nes rytojaus gali ir nebūti”. Štai ką aš iš jo išmokau, štai apie ką rašė Hemingvėjus.

Šiukšlių kalnas Paryžiaus viduryje

Matyt, visai nemažai lietuvių buvo Paryžiuje, ir, be jokios abejonės, aplankė Eifelio bokštą, kurio aukštis trys šimtai vienas metras. Paryžiaus gyventojai, matyt, neapsidžiaugtų, jei jų miesto simbolį pakeistų milžiniškas tuščių plastikinių mineralinio vandens butelių kalnas. Būtent tokio pat kaip ir Prancūzijos sostinės įžymybė aukščio krūvą galima būtų supilti, surinkus visus Europos gyventojų per metus išmestus plastikinius mineralinio vandens butelius. Šie duomenis buvo paskelbti remiantis tuo, jog iš kasmet Europoje išgeriamo 50 milijardų litrų vandens net 84 procentai suvartojama iš plastikinių butelių. „Tokia didžiulė vandens plastikiniuose buteliuose paklausa ne tik kelia grėsmę aplinkai, bet ir didina nereikalingus kaštus, skirtus plastiko gamybai, transportavimui ir perdirbimui. Tikslingiau būtų šias išlaidas panaudoti užtikrinant kokybiško vandens tiekimą komunaliniais tinklais“, – sako Anna Forslund, Pasaulio gamtos fondo (WWF) atstovė. Taigi vienintelė alternatyva gamtosauga besirūpinantiems lieka vanduo iš čiaupo, kuriam, anot “Electrolux” kompanijos atstovo aplinkosaugos klausimams daugelyje Europos valstybių yra taikomi didesni švaros reikalavimai negu mineraliniam vandeniui. Beje, visiškumo objektyvumo dėlei, anksčiau minėtus duomenis paskelbė ta pati “Electrolux” kompanija, gaminanti vandens filtrus. Kaip ten bebūtų, jūsų teisė rinktis: vanduo iš čiaupo ar iš butelių.

Nemėgstu Bukowskio

Nemėgstu Bukowskio, man nepatinka jo kišama pasaulėžiūra ir poezija, tačiau šitas eilėraštis geras ir aš nieko negaliu padaryti tik jį jums visiems paskelbti, nes internete jus niekur kitur jo nerasit:

valkataujant su džein

mes neturėjom net viryklės ir skardines su pupelėmis įmesdavom į karštą vandenį kriauklėje kad sušiltų mes skaitydavome sekmadienio laikraščius pirmadienį išsitraukę juos iš šiukšlių konteinerių bet vis kažkaip sukrapštydavom pinigų vynui ir nuomai susirasdavom pinigų gatvėse gaudavom lombarduose jie atsirasdavo iš niekur o mums rūpėjo tik kitas butelis mes gerdavom ir dainuodavom ir mušdavomės patekdavom į blaivyklas automobilių avarijas ligonines užsibarikaduodavom atvykus policijai kiti nuomininkai mūsų nekentė viešbučių registruotojai mūsų bijojo ir tai tęsėsi ir tęsėsi ir tai buvo nuostabiausiai praleistas laikas mano gyvenime

Senis

Įsivaizduokite, jūs nei šio, nei iš to esate pagrobiamas bei uždaromas vienutėje, esančioje nežinia kur. Įsivaizduokite, jūs toje pačioje vienutėje praleidžiate penkiolika metų, kol neatsibundate dėžėje ant dangoraižio stogo. Ką jūs darytumėte supratęs, jog ketvirtadalis gyvenimo atimta.
Būtent tokia dilema iškyla du tūkstančiai ketvirtųjų metų korėječių filmo “Senis” pagrindniam herojui Oh Dae-su. Jis pasirenka kerštą. Filmas užburia savo nestandartiniu siužetu, netikėta pabaiga bei puikiu operatoriaus darbu. Labai daug vertos ir smurtinės, kovinės scenos, kuriomis, tiesa, nepiktnaudžiaujama, jos netampa svarbiausia juostos dalimi.

Ištrauka iš filmo, kovos scena koridoriuje:

Nojaus arka

Alternatyva žemei – mėnulis. Jame galima įrengti požeminės saugyklas, kuriuose būtų laikomi mūsų planetos gamtos stebuklai. Laikomi tam, kad po globalinių katastrofų (susidūrimo su asteroidu ar branduolinio karo) išlikę gyvi žmonės atkurtų civilizacija, tik, žinoma, jau nebe mūsų planetoje. Toks projektas buvo aptartas Tarptautiniame kosmoso universitete Strasbūre. Pirmąjį tokį muziejų mokslininkai planuoja įrengti ne vėliau nei 2020 metais, jis tarnautų bent tris dešimtmečius. Tiesa, dar nežinoma, ar gyvi organizmai sugebėtų egzistuoti talpyklose, įrengtose žemės palydove… Nors dabar, atrodo, žemei jokio realaus pavojaus nėra, tačiau kaip ten bebūtų atsarga gėdos nedaro…

Mulatu Astatke

     Su Mulatu Astatke, žmogaus, kurio vardą bandant ištarti, galima gauti liežuvio traumą muzika susipažinau visai atsitiktinai. Susipažinau tada, kai vienas draugas bandydamas iškuopti savo grupės grojimo patalpas atidavė man seną, tačiau puikiai išsilaikiusią plokštelę, išleista dar Lenkijoje…
Ir po kelių savaičių, miškelyje prie savo namų, besišildydamas degančios bačkos skleidžiama ugnimi klausiausi Mulatu, klausiausi ir buvo jėga. Šitas senis, gimęs Etiopijoje, sugebėjo sujungti savo gimtinės liaudies muziką su lotynų Amerikos džiazo garsais, taip sukurdamas neeilinį skambesį, sukurdamas tai, kas vadinama tiesiog Ethio-Jazz. Man ta muzika patinka, todėl ilgai nepostringavęs tiesiog pasiūlysiu apsilankyti šio kompozitoriaus Myspace ir patiems paklausyti :

profile.myspace.com/index.cfm?fuseaction=user.viewprofile&friendID=40846246

Mantas Gimžauskas

Sveiki, pirmąjį šio blogo įrašą norėčiau skirti vienam mėgstamam mano rašytojui, Mantui Gimžauskui. Manyčiau, jog ši asmenybė buvo neeilinė figūra visoje lietuvių literatūros istorijoje. Deja, turiu priverstas naudoti būtąjį laiką, nes šis menininkas atsisveikino su pasauliu du tūkstančiai septintųjų kovo vienuoliktąją
Vienintelis iš tikro padorus šio poeto kūrybos rinkinys yra praėjusių metų pabaigoje išleista knyga “Šamanas”, kurios apipavidalinimas tiesiog stulbinantis. Joje galima rasti visko, nuo kryžiažodžių iki receptų, ir visa tai poezijos rėmuose. Pritariu tai nuomonei, jog tikrai didelė šio leidinio vertės dalis slypi jo išvaizdoje. Pačios knygos turinys labai nevienalytis, įvairiapusiškas. Matyt dėl to, jo didelė dalis autoriaus kūrybos neišliko, o eilėraščiai į knygą buvo surankioti iš visų įmanomų šaltinių.
Nesu linkęs pritarti nuomonei, jog autoriaus tekstai nėra kokybiški. Žinoma, jų formą nėra visiškai išbaigta, žodynas taipogi ne per gausiausias, tačiau daugelis jo eilėraščių turi neikainojąmą savybę, jie gali pritraukti prie poezijos jauną, ja nesidomintį, skaitytoją. Mantas Gimžauskas nebijojo šnekamosios kalbos, keiksmažodžių, šiandienos aktualijų, drąsiai savo kūrinius panardino virtualiame pasaulyje, jungė praeitį su dabartimi, eksperimentavo. Visa tai ir dar daugiau sukūrė tik jam vienam būdingą, išskirtinį stilių. O tai, mano manymu, vienas esminių kokybės ženklų.
Jeigu kalbėtume ne apie bendrą jo kūrybą, o atskirus tekstus, tai vertėtų paminėti sėkmingai šioms dienoms adaptuotą meilės lyriką, eilėraščių ciklą, kosmosas ir l8pda=iai:

Kosmonauto hitas

Aš myliu tave mūsų kapsulėje
Aš myliu tave nesvarumo vilkeliuose
Aš myliu tave poilsio modulyje
Aš myliu tave slinkdamas jungties tuneliu
Aš myliu tave dekompresijos šliuze
Aš myliu tave už borto
Aš myliu tave apsuptas vakuumo
Aš myliu tave atlekiant šiam asteroidui
Aš myliu tave purtomas šio smūgio
Aš myliu tave kai plyšta mano skafandras
Aš myliu tave ir molekulės sudrasko plaučius
Aš myliu tave gęstant šitiems žiburėliams
Aš myliu tave šalčiui tylant
Aš myliu tave giliausiame tamsos gale

O dabar – tiesiog šiaip…

Taipogi savo paprastumu ir įžvalga mane sužavėjo žmones nagrinėjantis eilėraštis Zoologijos sode, kurio pradžia skamba:

Zoologijos sode buvo, nelaimingą
mešką mačiau, grotos ją pisa
prižiūrėtojas pisa, ji linguoja
galva ir nervinasi, linguoja ir nervinasi

Tačiau kai kurie darbai net man, užkietėjusiam avangardo gerbėjui, pasirodė per daug keisti ir nesuprantami. Nepaisant to, manau, jog šio klaviatūros meistro įtaką Lietuva tikrai dar spės pajusti, spės pajusti augančių poetų kūryboje.

Keli stipresni rašytojo tekstai: katekizmas.group.lt/text/lietuviai/gimzauskas/00.html